Medžioklės kelias
per laiką.

Pirmosioms bendruomenėms medžioklė buvo vienas būdų apsirūpinti maistu greta žvejybos ir laukinių augalų rinkimo. Gyvūnas teikė ne vien mėsą: oda, kaulai, sausgyslės ir ragai tiko aprangai bei įrankiams. Reikėjo pažinti sezonus, gyvūnų kelius ir aplinkos ženklus, o žinios buvo perduodamos per patirtį. Medžioklės reikšmę rodo archeologiniai radiniai ir gyvūnų vieta senųjų bendruomenių pasaulėžiūroje. Vis dėlto skirtingų vietovių žmonės gyveno nevienodai, todėl vieno universalaus senovinės medžioklės vaizdo nėra.

Žemdirbystei ir gyvulininkystei įsitvirtinant, maistą vis labiau teikė žmogaus auginami augalai bei naminiai gyvūnai. Medžioklė išliko, bet jos santykinė reikšmė kito: ji papildė mitybą, teikė žaliavų ir išlaikė kultūrinę vertę. Šis pokytis neįvyko vieną datą visoje Lietuvoje. Svarbu atskirti ilgą ūkinį virsmą nuo vėlesnių valdovų privilegijų: pirmasis keitė kasdienį pragyvenimą, o antrasis – teisę naudotis žeme ir jos gyvūnais.

Valstybei stiprėjant, medžioklė vis labiau siejosi su valdovo ir didikų valdomis. Girios teikė mėsos, kailių bei kitų vertingų išteklių, o didesnės medžioklės turėjo ir reprezentacinę reikšmę. Teisė medžioti priklausė nuo žemėvaldos ir socialinės padėties, todėl negalima jos prilyginti dabartiniam visiems vienodai taikomam leidimų modeliui. Speciali girių priežiūra ir medžioklės išteklių saugojimas pirmiausia gynė valdovo ar savininko interesą. Tai skyrėsi nuo šiuolaikinės biologinės įvairovės apsaugos sampratos.

Lietuvos Statutai buvo platesni teisynai, o ne vien medžioklės taisyklės. Pirmasis priimtas 1529 m., antrasis – 1566 m., trečiasis patvirtintas 1588 m. ir įsigaliojo 1589 m. Juose reguliuoti nuosavybės, žemės bei atsakomybės santykiai, apėmę ir naudojimąsi miškais bei gyvūnais. Medžioklės istorijai jie svarbūs tuo, kad papročius bei privilegijas siejo su rašytine teise ir sankcijomis. Statutų negalima skaityti kaip dabartinio gamtosaugos kodekso: jų tikslai ir to meto visuomenės sandara buvo kitokie.

Ilgainiui medžioklės spaudimas ir kraštovaizdžio kaita keitė Lietuvos fauną. Stumbrai dabartinės Lietuvos teritorijoje išnyko XVIII a. viduryje; tai ankstesnis įvykis nei paskutinių laukinių stumbrų žūtis kitose Europos vietose XX a. pradžioje. XIX a. pabaigoje medžioklės tvarką vis labiau apibrėžė valstybės taisyklės ir leidimai. Šis laikotarpis primena, kad dabartinė rūšies gausa nėra amžina savybė. Kai kurie šiandien vėl matomi stambūs gyvūnai praeityje buvo visai išnykę arba likę tik pavienėse vietose.

Atkūrus Lietuvos valstybę, buvo kuriama nacionalinė medžioklės tvarka: 1920 m. paskelbtos laikinosios taisyklės, vėliau priimti 1924 ir 1935 m. įstatymai. Tado Ivanausko bei kitų gamtos pažinimo veikėjų iniciatyva 1920 m. pradėta telkti Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugija; jos įregistravimą pati draugija datuoja 1921 m. vasariu. Nuo 1927 m. leistas žurnalas „Medžiotojas“. Taigi organizuotos medžiotojų bendruomenės istorija gerokai senesnė už sovietmetį: draugijos, klubai ir švietimas vystėsi jau tarpukariu.

Karas, okupacijos ir suirutė smarkiai paveikė stambiuosius žvėris. Draugijos istorijoje pokaris aprašomas kaip laikotarpis, kai briedžiai ir taurieji elniai buvo labai reti, o stirnų taip pat buvo mažiau nei prieš karą. Sovietinėje sistemoje medžioklės organizavimas tapo centralizuotas: 1947 m. veikė Medžioklės ūkio valdyba, o 1957 m. jos funkcijas perėmė Gamtos apsaugos komitetas. Reikia atskirti du dalykus – to meto politinę ir administracinę tvarką bei realiai vykusius gyvūnų apsaugos ir atkūrimo darbus.

Atkuriant gyvūnų gausą buvo taikoma apsauga, perkėlimai ir įveisimas. Draugijos istorijoje aprašytas bebrų sugrąžinimas ir tauriųjų elnių platinimas iš gausesnių vietovių į kitus Lietuvos rajonus. Atskirą vietą užima stumbrai: 1969 m. pradėtas jų atkūrimas Pašiliuose, o iki 1972 m. atvežta dešimt pradinių gyvūnų. Ne visus perkėlimus verta vertinti vienodai. Vietinės išnykusios rūšies sugrąžinimas ir svetimžemės rūšies įveisimas yra skirtingi veiksmai, galintys turėti nevienodų padarinių gamtai.

Atkūrus nepriklausomybę keitėsi teisė ir išteklių naudojimo organizavimas, tačiau medžiotojų bendruomenės neišnyko. Klubai ir būreliai tebėra svarbi bendros veiklos forma, o draugijos vykdo švietimą, rengia mokymus ir palaiko tradicijas. Jų nereikia sutapatinti su valstybės institucijomis, kurios nustato ar kontroliuoja reikalavimus. Dabartinė medžioklė siejama su atsakomybe už gyvūnų išteklius, buveines ir saugą. 2002 m. priimtas Medžioklės įstatymas yra vienas šiuolaikinės nacionalinės sistemos pagrindų; konkrečios jo nuostatos laikui bėgant keičiasi.

Šiuolaikinėje medžioklėje daugiau dėmesio tenka ne vien sumedžiojimo skaičiui, bet ir gyvūnų sveikatai bei buveinėms. Afrikinis kiaulių maras parodė, kad šernų būklę veikia infekcinės ligos, o žmogaus judėjimas ir užteršti daiktai gali prisidėti prie jų plitimo. Apskaitos leidžia palyginti laikotarpius, bet jų nereikia laikyti tiksliu kiekvieno gyvūno surašymu. Žemiau pateikta lentelė rodo ir ilgalaikį kai kurių rūšių gausėjimą, ir pastarųjų metų sumažėjimą. Viena kryptimi visoms rūšims tinkamos istorijos šie duomenys nepatvirtina.